BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apie TV serialus

Dievinu gerus serialus. Tai net geriau nei geri filmai, mat juose kur kas labiau susigyveni su veikėjais, geriau įsigilini į siužetą ir visa tai ilgiau įstringa atmintin, nes tai ilgos trukmės žiuralas, nuolat lydimas džiaugsmo ir malonaus nekantrumo šokinėjimo nuo vienos serijos prie kitos ir taip šuoliuojant per kelis sezonus ir keliasdešimt serijų iki graudulingos pabaigos, - graudulingos vien dėl jos. Galima sakyti, jog serialai kaip vizuali knyga, įtraukianti į save ir paleidžianti tik jam pasibaigus.

Kadangi serialai paskutiniu metu štampuojami tikrai labai neprasti (lyg į juos pradėta investuoti), su daugiau mažiau padoriu biudžetu, ne C lygio scenarijais ir ne dar mažesnės raidės aktoriais, todėl jie turi geras sąlygas niekuo nenusileisti kinui ar savo kūrybingumu jį net lenkti (nors šioj vietoj pats galiu save užginčyti, kaip kad galėčiau ir sakydamas atvirkščiai).

Ir vis dėlto, įtariu, jog mano horizontai gana siauri, o taip negali būti su dievinamais dalykais. Tai yra, manausi matęs per mažai, žodžiu, visus daugiau mažiau žinomus. Tad pasidomėjau vakar ir…radau “Battlestar Galactica”. Paserčinus plačiau, užplūdo begalinis entuziazmas, mat serialas iš tų gerųjų, puikiai įvertintas iemdebė bazėj ir pelnęs kažkokių pripažinimų, kelių sezonų, vadinasi žadantis džiugią kelionę. Priedo, niekad nemačiau serialų apie ateitį (em, meluoju biški. Beredaguojant klaidas prisiminiau, jog kadais mačiau kažką apie teiloniečius, bet ten fuflo turbūt), o tai dar labiau sustiprino entuziazmą, mat kur jau kur, o originalumui futuristika yra labai palanki dirva. Nežinau, ar pasiteisins lūkesčiai, mat dabar vaizduojuosi žiūrėsiąs kažką tokio kosmiškai popastiško, bet bus taip, kaip pats nuspręsiu.

Tėškiau šį įrašą eterin, norėdamas minimaliai išlieti gerų jausenų. 

Am, pasitaikius progai prisijungus prie šito saito, pamėginsiu pateikti savo nuomonę apie matytuosius. Pasaulis turi tai sužinoti.



Taigi. Matytųjų apžvalgėlė.

Paskutinis žiūrimas yra “Californication”. 1,8 sezono permatyta, bet vaizdas jau aiškus, aiškus buvo jau ir gerokai ankščiau. Kartais atrodo, jog jis sukurptas “ant smūgio”, bet taip talentingai ant smūgio. Žinot, kaip būna, kai kartais ant smūgio sukuriami genialūs dalykai. Aišku, jis tikrai nėra nei genialus, nei kažkoks didis, tačiau tikrai originalus, šmaikštus, šviesus, pozityvus, gerai nuteikiantis. Lyg ir lengvas, bet tikrai ne paviršutiniškas. Tokie darbai neslegia, o įpila spalvų, žiūrint atrodo akyse šviesėja. Ir šviesus “Californication” ne tik dėl kaliforniškos saulės, bet ir savo stiliumi, kartais filmavimo būdu, kažkokiu nuoširdumu per humorą (šeimos vakarienė…), spindesiu. Dorai lietuviškai kultūrai jis galėtų būti nesuprantamas, nes čia itin gausiai anų galų, putkių, pimpalų, sekso, laisvo elgesio, galiausiai palaidumo…bet visa tai forma-išraiška, o ne turinys. Forma-išraiška ir daro serialą originaliu. Dulkinamasi daug, dulkinamasi su kuo papuola, dulkinamasi visur, po velnių, plikis agentas dulkinasi ir su porno žvaigžde, dulkina-lupa sekretorę, masturbuojasi išsižiojęs, o kiek rašytojas Dukofnis išdulkino ir suskaičiuoti sunku – macho bičas. Rūkoma žolė, šniaukščiamas kokainas ar sukramtomas ratas - take it easy! Bet visa tai nėra pagrindas. Agentas, nors ir atseit (gali kai kam atrodyti) neištikimas, bet su žmona jį sieja tvirti ryšiai, jie viską viens apie kitą žino, arba bent sužino. Mūdis, nors ir lieja savo genus kaip šlangą laistant daržoves, iš tikrųjų yra savo asmeninėje krizėje ir begalinis dulkinimasis yra tos krizės išraiška. Ir nors išsiskyrė su mergina, juos iš tiesų abu sieja gili meilė. Kapstomi tiesiogiai neatkapstant kur kas gilesni dalykai nei pūtka, todėl visas “palaidumas” yra kažin koks kone intelektualus, tarsi meninė priemonė. O jei taip trumpai, tai kažkokio moralumo ar net dvasingumo juose visuose daugiau nei religingoje močiutėje. Be to, nėkart nepamaniau, jog Dukofnis „vo, blyn, tas iš X Failų“,o tai jau šį tą sako ir apie įtikinantį personažą :)

“Deksteris”. Pirmi du zenonai, trečio nemačiau. Itin įdomu žiūrėti. Itin. Kabina. Siužetas apie serijinį žudiką, kuris dieną yra normalus ir netgi labai normalus, o ne dieną ne toks normalus ir netgi labai ne toks - įlankos pakrantės skerdikas :) Ir skerdžia tik blogus žmones. Skerstų gal ir gerus, bet išmintingas jo įtėvis nukreipė maniakiškus polinkius tinkama linkme. Visus du sezonus įtėvio ir jo problema kapstoma nuosekliai, bet psichologinis lygis man nepasirodė kažin koks gilus ir realus. Serialas veikiau veiksmo-įtampos-slaptų sudėtingų žaidimėlių ansamblis. Ir jis nuostabus! Tikrai gerą laiką apturėjau, žiūrėjau non stop :) Nors antrame sezone ir yra vienas didelis nelogiškumas, kurio čia nepateiksiu, nes reiktų per daug rašyti, be to, ir šiaip nieks čia neskaito.

“Jaunojo Indiano Džounso dienoraštis”. Nežinau, kodėl prisiminiau šitą. Senokas, nelabai populiarus, bet tikrai geras. Drįsčiau manyti, jog geriau ir už filmus. Akivaizdžiai daugiabiudžetinis ir daug daug daug indiandžousiškų nuotykių. Pipiripyyy pi pi ryyy.

“Ozas” - vienas didžiausių ir geriausių TV grandų, jei ne pats pačiausias. Ilgas, sudėtingas, sunkus, absoliučiai visko kupinas šedevras. Gigantas tiesiogine šio žodžio prasme. Imt verta vien dėl to, kad veiksmas kalėjime, kuriame mano minėtas “absoliučiai visko” tai intervalas nuo primityviausių pagaidinimų iki politinės viršūnės, nuo smurto iki intrigų, nuo žiaurumo iki žmoniškumo. Nežinau, ar yra kitas toks projektas, kuriame būtų tiek daug aktorių ir kuris būtų toks realus bei verdantis gyvybe. + daug kalėjimiškų pimpalų.

“Lost”. Ką gi. “Dingę”. Visi žino, kas tai. Itin populiarus daiktas. Ir geras daiktas. Dieviškas pirmas sezonas. Dieviška idėja. Mistika, įtampa, nežinomybė, pastovus klausimas “kas tai” ir pagrindinis “kas, po galais, yra ta sala” ir “kas po galais čia dedasi”. Baltos meškos džiunglėse, monstras, kiti, eksperimentai su nėščiosiomis, ŠNABŽDESIAI, paklaikusi prancūzė, pagalbos pranešimas, besisukantis radiobangomis 16 metų…Pirmas sezonas mane pavertė vergu. Prikaustė prie ekrano. Tai buvo atominė bomba nuo pirmos serijos, manau, ji įspūdingiausia serija aplamai iš visų serialų.. Viskas buvo taip nuostabu ir taip sakydamas nė kiek neperdedu - buvau pakerėtas. O šalia mistinės salos ir asmeniniai herojų paveikslai iš praeito gyvenimo dar garantavo ir kažkokią dramą bei dvasinio intelekto lavinimą. Bet sprogusi bomba slopsta. Gal aš klystu, bet nuo vėlesnių sezonų kažkas pasikeitė. Taip, mistika liko ir ji vis dar ir dabar, 5 sezone, yra įdomi, nors ir tai nebe su tokia pajauta. Tačiau, jei pradžioje, serialas man pasirodė kažkoks iš intelektualiųjų dėl kapstomų biografijų ir salos prasmės bei tų dviejų dalykų sąryšio, tai vėliau teko kiek keisti tokį įspūdį. Asmeninės dramos, herojų gyvenimai buvo rodomi vėl ir vėl pagal tą patį principą, bet šįsyk tai tapo lyg pritempta, „išmasturbuota“. Dirbtinai išgaunama drama. Ir nors yra ašarų, ir jos lyg nuoširdžios, bet dirbtinumo aura tikrai lieka ir tai nebeatrodo rimtai, todėl automatiškai dingsta bet kokios ambicijos apie intelektemocinį gilumą. Toks jausmas, kad vo, kaip patiko žiūrovams, ok, kepam toliau! Ir ištempė pagal tą pačią sėkmės formulę ir tempia iki šiol. O mistika tapo pagrindiniu akcentu ir lyg specialiai jos vis daugiau dėjo, kad makalynė kuo labiau apsuktų galvą ir verstų žiūrėti toliau „išsiaiškinimo“ tikslais. Kas galėjo pagalvoti, jog mano minėtoje pirmoje megaserijose esanti mistikos viršūnė - monstras - paslaptim išliks iki dabar???!!! Ok, jau šį tą apie jį žinom, bet akistata su juo lyg ir neįvykusi. Ir dar visokių dalykų, kuriuos žinau esant, bet šiai sekundei atminčiai nepaklusnūs. Viskas yra gerai, bet manau buvo galima geriau išpešti – pats būčiau daręs dvigubai mažiau serijų, bet visas alei vieno imčiau „ant kokybės“. Nors salos judėjimas ir pabalimas mane senoviškai pakerėjo :) Arba statulos paslaptis. Anyway, serialas yra tikrai puikus, bet jame gausu gumos, pigios banalios meilės ir alia jausmų, nereikalingų dalykų ar personažų (lyg pabandė, persigalvojo ir išmetė), arba trumpai tariant iš kažko rimto perėjo į pusiau rimto ar tiesiog vartotojišką lygmenį, quest žanro žaidimą. 

“Prison break” :) Tik pirmą sezoną mačiau ir pakako. Aiškus orientyras į paauglius arba lengvumą mėgstančius žiūrovus. Labai dirbtinos situacijos, intrigos, įtampos (nukrito kibirėlis kasant duobę o sargybinis išgirdo ir jau ateina – tokiu principu daugybė situacijų prištampuota), absoliučiai nerimtas serialas, bet žiūrėti prie popkornų tikrai galima (bei leidžiu) ir smagu. Veiksmas neblogas, o jei sofa patogi, tai bent jau pasėdėsi patogiai. Jei rimčiau – norint kažko neįpareigojančio, laužkit kalėjimą.

“Daktaras Hauzas”. Itin išmėtytai žiūrėjau ir tai neitin daug serijų. Jo, daktaras negali nepatikti, baisiai šmaikštus, genelus bei įdomus ir t.t. Bet aš kažkaip į fanų vandenis neišplaukiau, todėl negaliu pasakyti kažką su pagrindu. Tik spėju, jog Hauzo charakteris tapo kaip vartojamoji prekė, o jis pats kaip demonstruojama įdomybė.

“Sopranai: Mafijos kronika”. Well, priėjau prie savo asmeniškai geriausio TV kūrinio. Puikiausiai jį apibūdino kažkoks anonimas kažkokiam saite: “Sopranai tai jau nebe serialas, tai gyvenimo būdas”. Negaliu nesutikti. Taiklu. Man džiugu, kad asmeniškai geriausias serialas tikriausiai ir objektyviai laikomas geriausiu, nors nesu tikras, bet laimėti apdovanojimai leidžia taip man manyti. Iš tikrųjų, jis vertas atskiros temos (kaip ir kiekvienas kitas, bet šitas grynai iš asmeninės simpatijos). Skirtingai nei mano aprašytieji (gal išskyrus ozą), jis neturi kažkokio siužeto. Ta prasme, visi kiti turi aiškų siužetą, cinkelį, atramą, apie ką sukasi veiksmas, TIKSLĄ, priėjimo GALĄ: “Loste” tas cinkelis yra sala ir jos paslaptys, o tikslas ištrūkimas iš jos, “Prison breake” - pabėgimas iš kalėjimo, kaltės išteisinimas, “Dexteryje” - nužudymų bylos, besisukančios apie serijinį žudiką, išsiaiškinimą (pirmam sez.) ir išsisukimą (antram sez.). Aišku, galima sakyti, kad tas vadinamasis atramos tašas, ar siužeto šaknis yra Tonis Soprano ir tai yra tiesa, bet vis tik aš pasakyčiau, jog šis serialas yra gyvenimiško scenarijaus. Jis neturi tos konkrečios ašies ir tikslo, tiesiog kasdienybė ir realus gyvenimas yra ta ašis ir tikslas, įprastos problemos ir jų sprendimas. Kažkokio galutinio taško, kas būdinga nuotykiniuose serialuose, numanomo užbaigimo kaip “Lost” čia lyg ir nėra. Todėl jame neklausi “hm, kaip bus toliau, kas tas pasirodęs paslaptingasis, hmm, hmm”, o tiesiog seki įvykius. Ir tie įvykiai yra tokie geri :) Nežinojau, kaip pasakyti. Čia idealiai, tiesiog tobulai parinkti aktoriai. Tarkim Polį vaidinantis aktorius tikriausiai nėra geras aktorius ir kitame filme jis būtų visai niekam tikęs, bet čia jis yra konkrečiai puikus, labai juokingas, įtikinantis kaip mafiozas, turbūt net nevaidina ir yra toks, koks yra. Ir taip su visais, na bent antriniais ir tretiniais personažais, todėl visumoj perteikimas toks ir realus. 

Nors visas gyvenimas pulsuoja mafiozų aplinkoje su visom derančiom smurto porcijom ir sociopatija, vis tik pagrindinis rėmas yra Tonis ir jo akistata psichoanalitiko kabinetėlyje - su realia jo sielos teisybe ir joje vykstančiais procesais ir apvalkalu gyvenime arba kaip gyvenime reiškiasi jo vidinės realiosios problemos santykiuose su kitais. Išorinis pasaulis su savom žaidimo taisyklėm - socialiniu melavimu, soacialine vaidyba, statusais, vešinčiais stereotipais, netikrai tikrom draugystėm, daug daug šiaip sau melo, naudos siekimo (ir per nuoširdumą) ir vidinis pasaulis, kodel yra, kaip yra, remiantis realiais psichologiniais motyvais, iš vaikystės, iš dar kažkokių įvykių..taip, froido čia apsčiai. Savo psichoanalitika serialas įtikina ir matai, kad taip yra iš tiesų, pvz. ar gali būti kas giliau kapstoma, kaip kad pvz. įprastam gyvenime Tonio žmona jam gulint komoj sako “aš tave labai myliu”, o pas analitiką jos taikliai (nes persikreipia veidas) paklausia “ar jūs baiminatės, jog jam atsigavus ta meilė pranyks?”.Ar kažkaip panašiai, tiksliai nebepamenu, bet esmė tokia, jog psichologijos aiškinimų ten gausu. Be to, kažkur skaičiau, kad patys psichologai sako, jog niekur kitur, kaip šitame seriale visa tai realiai pavaizduota. “Sopranuose” sočiai epizodų, kur kažkokios smulkmės visuomet kažką reiškia, tarkim veido persikreipimas, slapta reakcija į kažkokius pasakymus, akivaizdus melavimas viens kitam ir to supratimas (pokalbis tarp Tonio ir jo žmonos, kuri pavogė jo pinigus, jis tai sužinojo, o ji žinojo, kad jis sužinojo), tad žiūrėdamas pakartotinai po laiko matytą seriją, kartais pamatai ir supranti kažką naujo. Aišku, atrandi ir trūkumėlių, bet jie labai menki. 

Serialo svoris visuomet slegia pagrindinį veikėją. Jei pastatymo visuma gera: biudžetas daugiamilijoninis, filmavimo vietos pilnos statistų bei apstu puikių antraplanių ar trečiaplanių aktorių, žodžiu, viskas yra aukščiausiame lygyje, tai pagrindinis veikėjas turi laikyti itin aukštą pilotažą, kad atlaikytų ir pakiltų virš visų tų kokybiškų dalykų – juk jie galop tik priedėliai pagrindiniam veikėjui išryškinti (aišku, ne visuomet, tačiau nėra serijos, kur jis nevaidintų). Gandolfinis, nehiperpolizuojant iš palankumo, su tuo susidoroja geneliai. Taip, tikra to žodžio prasme – geneliai. Esu tikras, kad geresnio vaidmens jis jau nebeturės. Be jo “Sopranai” nebebūtų “Sopranai”, nors ir be jo juose yra visko apstu. Ir charakteris įdomus, ir stipriai jis atliekamas. Prisiekiu, galima skaičiuoti kalkuliartorium jo veido mimikas, kurios adekvačiai reiškiasi tam tikroje situacijoje. Niekas taip neįtikina realumu, kaip jis. Ir kažin ar jis vaidina save, mat pamačius jo interviu, sopraniškumo nelieka nė kvapo. Reziumė – daugiasluoksnis kūrinys, sukirptas iš šiandienos realybės.

„Roma“. Iš pradžių jis man ne taip patiko, kaip tikėjausi. Galbūt dėl to, kad turėjau minišoką dėl to, jog tai istorinis kūrinys, o žmonės tokie, kaip ir šiandien. Vis rodės, kad tada buvo kažkaip kitaip –seniau, su šydu. Dargi ne visuomet įtiko aktorių vaidyba, kartais, rodos, trūko įtikinančios aplinkos (per mažai statistų), nors kostiumai ir dekoracijos išsyk matėsi gaminti ne iš pačios pigiausios medžiagos toli gražu, bet ilgainiui su serialu susigyvenau ir pamačiau tikrą jo veidą – skanaus produkto, kuris žavėjo vis labiau ir labiau. Antrą sezoną krimtau kaip kokį saldumyną su šiokiu tokiu gailėjimusi, kad to saldumyno lieka vis mažiau. Ir taip, - antrasis man pasirodė kiek geresnis nei pirmas. 

„Draugai“. Nedraugai tie, kam šitas srėbalas neskanus, bet vargiai ar tokių nedraugų atsiras. Abejingas gali likti tik robotas. Juokinga situacijų kambarinė komedija, kuri iš visų juokingų situacinių kambarinių komedijų yra nr.1 be jokių ginčų. Lengvumo dozė ir geriausios emocijos – dieną praskraidina ir pilką Lietuvos žiemą. Virš dviejų šimtų serijų geros nuotaikos porcijos. 


Rodos, apžvelgiau labiausiai įstrigusius, gal truputį ir netiksliai bei su man būdinga pompastikos maniera, bet iš esmės teisingai. Rašant, inercijos dėsnis vis labiau reiškiasi, bet ačiū Dievui jis linkęs pavargti, tad talpinu šitą iškrovos-makalynės įrašą nelabai paisydamas būtinybės koreguoti.


Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “apie TV serialus”

  1.   cinamonoKrautuvele rašo:

    labai jau išsamiai viskas pateikta :D

  2.   kziuks-saulens **cbb rašo:

    nemalk sudo :::::::::::DDDDDDDDDDDDDd nieko neskkaiciau nes neidomu !!!!!!!!!!!!!

Rašyk komentarą